Salvadoras Dali

Salvadoras Dali. „Pilietinio karo nuojauta“. 1936

Modernizmas – sudėtingas, daugiaplanis meno reiškinys, jis labai sunkiai telpa į vienas ar kitas schemas, sąvokas, matus. Vargu ar rasime meninių ieškojimų, kurie sukeltų tiek prieštaringų jausmų ir vertinimų, kaip dailės srovių visuma, vadinama modernizmu. Tą patį galima būtų pasakyti apie vieną iš modernizmo srovių – siurrealizmą, kuris pradžią gavo literatūroje, bet labiausiai suklestėjo tapyboje. Siurrealizmas (pranc. surrèalisme – virš realizmo) susiformavo apie XX a. trečiąjį dešimtmetį. Jo iniciatorius buvo poetas Andrė Bretonas, kuris parengė programinį siurrealizmo manifestą. Siurrealizmas rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, Zigmundo Froido psichoanalizės teorijomis ir psichinio automatizmo metodu, t.y. spontaniška kūryba, kuri įgalina išlaisvinti pasąmonę, mintis, slegiamas racionalaus proto. Jų kūrybinis credo: „…Minties tėkmė laisva nuo bet kokios proto kontrolės, visai nepriklausoma nuo estetinių ir moralinių vertinimų.“

Galima teigti, kad siurrealizmas yra išsigandusiųjų menas, jis paliečia aktualias žmogaus būties problemas (karas, mirtis, senatvė ir panašiai), bet sprendžia jas labai vienašališkai, perdėm pesimistiškai ir visada su patyčiomis. Siurrealizmas nenusisuka nuo žmogaus nelaimių ir silpnybių, tačiau jis dažniausiai tyčiojasi iš jų ir būtent čia slypi jo antžmogiška esmė: užuot taurinęs žmogaus sielą, šis menas jaukia bei žaloja ją. O tuo tarpu kūrėją paverčia tarsi senovės pitija, konvulsijomis ir transais pranašaujančia neišvengiamą pražūtį.

Galima įžvelgti, kad siurrealizmas puikiai įvaldė du kraštutinumus: pirma, jis labai išaukštino menininko fantaziją, iškėlė ją virš bet kokios logikos, antra, dailininko žvilgsnį nukreipė į pačias nuopuolio žemumas, į kraštutinį natūralizmą.

Siurrealizmo varomoji jėga – individualizmas ir su juo susijęs misticizmas, dvasinis sąmyšis.

Šio srovės atstovų supratimu, meno negalima išprotauti, jis gimsta pasąmonėje ir sklinda vizijomis. Jie gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas ir instinktus. Siurrealistų kūrybiniai ieškojimai nebuvo nuoseklūs. Jie suformavo dvi pagrindines pakraipas – abstrakčiąją ir figūrinę, išplėtojo koliažo, fotomontažo technikas. Paryžiuje 1925 m. įvyko pirmoji siurrealistų paroda. Išskiriami žymūs šios srovės atstovai: Ivanas Tangi, Salvadoras Dali, Rene Magritas, Robertas Mata, Polis Delvo, Peteris Blumė ir kiti. Didesnį dėmesį norėčiau atkreipti į Salvadoro Dali (1904 – 1989) kūrybos vingius. „Būdamas trejų metų, norėjau tapti virėju, penkerių – Napoleonu. Tapau dailės Napoleonu... Kiekvieną rytą atsibudęs, – rašė minkštų laikrodžių bei liepsnojančių žirafų tapytojas, – labiausiai džiaugiuosi, kad esu Salvadoras Dali, ir vis klausiu savęs, ką šiandien genialaus sukursiu. Ir vakare einu miegoti įsitikinęs, kad likau šimtaprocentinis Dali...“ Į tokias frazes galima sureaguoti dvejopai: arba gerbti už tokį pasitikėjimą, arba niekinti už pasipūtėliškumą bei išryškėjančią didybės maniją. Bet nepaisant daug ko, galima tvirtai teigti, kad Salvadoras Dali nuo gimimo iki pat mirties išliko bene žymiausias siurrealistas.

Dailininkas sukūrė nemaža paveikslų karo tema, tačiau vėl sąmoningai sumaišydamas akcentus, nepaisydamas istorinės tiesos, dėdamas lygybės ženklą tarp abiejų kariaujančių pusių, suteikdamas joms simbolinį charakterį. Jis ypač mėgsta Zigmundo Froido vardu bei filosofija grįsti savo išsivadavimą iš logiško mąstymo kontrolės ir pasidavimą iracionalumui, pasąmonei.

Salvadoras Dali, jo gyvenimas ir kūryba – stiprus siurrealizmo koncentratas, veidrodis ir, daugelio modernizmo teoretikų nuomone, tikrasis pagrindėjas.

Ispanų dailininkas mėgsta reklamuotis ir šia prasme nėra išrankus. Vienas, žiūrėk, matė jį kiaušinio formos kostiumu, o kitas – be jokio apdaro… Juodi, visada tirštai ištepti, plonai susukti ir aukštyn užriesti ūsai taip pat dvelkia išdaiga. Keletas būdingų ištraukų iš jo knygų ir straipsnių: „Mano ūsai tikrai nepritrauks nuobodulio, nekels niūrių minčių apie pasaulinio masto katastrofas, neprimins tiršto rūko ir Wagnerio muzikos. Ne, niekuomet! Mano ūsai bus imperialistiniai superracionalūs ūsai, nukreipti į dangų, tarsi vertikalusis misticizmas, tarsi vertikalūs ispaniškieji sindikatai…“; „Aš niekada nesigiriu. Priešingai, esu nepaprastai kuklus. Ir jeigu sakau, kad esu geresnis už kitus, tai tik todėl, kad visi kiti – visiški nevykėliai.“; „Aš esu genijus!“ Panašių minčių gausu daugybėje spaudos konferencijų, geram pusšimty kino filmų, operečių, baletų ir reviu, kuriuos kuriant yra dalyvavęs garsusis ispanų dailininkas Salvadoras Dali.

Salvadorui Dali garsintis labai mielai padeda ir kiti. Apie jį yra išleista daugiau kaip trisdešimt stambių monografijų ir knygų įvairiomis kalbomis. Tiesa, tai triskart mažiau, negu jis pats apie save parašė. Kai jaunystėje Salvadoras Dali buvo suartėjęs su pažangiomis patriotinėmis jėgomis, jam ištisą odę paskyrė Federikas Garsía Lorka: „O, Salvadore Dali, alyvmedžio spalvų dainiau!“

Deja, dabar Salvadoras Dali – ne romantiškas alyvmedžio dainius, o savireklama, ir jo maivymasis – ne jaunatviškas valiūkavimas. Tai mikli meškerė, ant kurios kimba turtingi mecenatai ir paprasti smalsuoliai, žurnalistai ir įvairūs turistai.

Ispanų dailininkas savo kūryboje su fanatišku įniršiu ir išradingumu ardė organiškus, įprastus žmonių ir daiktų pasaulio santykius, jungė tai, ko normaliai negalima sujungti, keitė medžiagų struktūrą: sunkūs daiktai kilo į orą, tiršti išsiliejo, minkšti – sustabarėjo. Beveik kiekvienas paveikslas – šiurpi metafora ar tiesiog anomalija: kruopščiai realistiškai nutapyta moteris, apsikabinusi sutrūnijusių griaučių likučius, beformė minkšta masė su išaugusiomis iš savęs rankomis, elegantiškai valganti save, fantastiški mišiniai iš daiktų, neregėtų šliužų, įvairių žmogaus kūno dalių…

Salvadoras Dali sukūrė nemaža peizažų. Juose pasąmonės vizijos ar gyvenimo košmarai neišryškėję, neguli paviršiuje, o kartais „prasišviečia“ pro baugios nuotaikos, slogios tylos, vienišumo skraistę. Jie tarytum sušvelnina bendrą slogų jo kūrybos įspūdį, suteikia jai šiek tiek ispaniško kolorito.

Apie Salvadorą Dalį buvo pasakyta: „tai yra didžiausia menininko paslaptis: jis taip puikiai atlieka savo darbą, kad mes, susižavėję tuo, kaip jis tai padarė, nė neklausiame, kas čia norėta padaryti.“

Labiausiai man įstrigo ir sužavėjo, galbūt tiksliau, šokiravo bene žymiausias ispanų dailininko Salvadoro Dali paveikslas „Minkšta konstrukcija su virtomis pupelėmis – pilietinio karo nuojauta“, kuris, atvirai sakant, traukia žmones tikrai ne estetiniu motyvu. Čia, žinoma, yra ir paprasto smalsumo, ir galbūt net snobizmo, o svarbiausia, žiūrovas, susidūręs akis į akį su tokio pobūdžio siurrealistiniu paveikslu, elgiasi panašiai kaip žmogus, pamatęs nepažįstamą skenduolį: žino, kad po to liks slogios, sunkios nuosėdos, bet vis tiek nesitraukia nuo baisaus reginio.

Šiame paveiksle pirmiausia krinta į akis nuožmi ranka, konvulsingai spaudžianti moters krūtį, po to pūvanti, baimės grimasos iškreipta galva, vėliau kaulėta koja su irstančiais pirštais ir kitos kūno dalys, sudarančios didžiulį siaubingą „rėmą“, kurį laiko tik medinė spintelė. Žemėje lyg ir nederančios mėtosi virtos pupelės. O paveikslo apačioje mažas žmogelis kažką sau ramiai veikia: skaito, rašo ar paprasčiausiai ilsisi. Ši „konstrukcija“ kybo mėlynai rusvo negyvo dangaus ir rausvos išmirusios jūros pakrantės fone. Paveikslas nutapytas natūralistiškai, puikiai valdant meninės išraiškos priemones ir profesionalią techniką.

Kaip pats Salvadoras Dali apie šį savo meno kūrinį kalbėjo: „Mane dažnai aplankydavo pilietinio karo nuojauta. Kaip vidinių konvulsijų tapytojas, savo paveikslą „Minkšta konstrukcija su virtomis pupelėmis – pilietinio karo nuojauta“ baigiau likus šešiems mėnesiams iki karo Ispanijoje protrūkio. Šiame paveiksle, papuoštame virtomis pupelėmis, vaizduojamas didžiulis žmogaus kūnas, draskomas monstriškų rankų ir kojų ataugų, kliedesio priepuolyje plėšiančių viena kitą. Pavadinimas „Pilietinio karo nuojauta“, kurį daviau likus pusmečiui iki karo pradžios, prasiveržė netikėtai, dar kartą paliudydamas Dali pranašysčių teisingumą.“

Man šis Salvadoro Dali darbas iššaukia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės kelia pasišlykštėjimą pirmuoju vaizdu, o iš kitos pusės – žavesį, kaip protingas, išsilavinęs žmogus gali sukurti tokį vaizdinį. Smulkiau patyrinėjus šios kompozicijos detales, galima atrasti, kad čia tarsi sudėti du atskiri pasauliai: žmogelis, spintelė ir virtos pupelės tarsi sudaro vieną ramų buitinį pasaulį, o išdarkytos žmogaus kūno dalys, negyvas dangus, išmirusi jūra – baisų, gąsdinantį pasaulį. Jie tarsi ir prieštarauja vienas kitam ir tarsi kažkuo jungiasi… Kartais norisi apžvelgti paveikslo visumą, o kai kada – išnagrinėti kiekvieną jį sudarančią detalę ir akcentą.

Salvadoro Dali unikalumas žavi ir tuo pačiu šokiruoja, bet ir vienu, ir kitu atveju traukia kaip magnetas, nuo kurio atitolti yra sunku. Toks unikalumas išliko iki ispanų dailininko gyvenimo pabaigos ir aktyviai reiškėsi jo kūriniuose bei iki šių dienų toliau veikia visuomenę.