Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh, 1853 m.kovo 30 d. Nyderlanduose – 1890 m. liepos 29d. Prancūzijoje) – olndų tapytojas, postimpresionistas, grafikas.
Dar vaikystėje išsiskyrė iš kitų savo bendraamžių- jautrumu, pastabumu, nervingumu, tylumu. Pirmają savo gyvenimo pusę jis paskyrė tikėjimui. Antrąją- dailei. Jis aktyviai skleidė Dievo žodį, padėjo vargšams, o pats gyveno būdoje, vaikščiojo basas ir kanors užsimituriavęs vietoj marškinių.
Ankstyvajai Vincento van Gogo kūrybai būdingi vargingų žmonių gyvenimo vaizdai (pvz., paveikslai “Valstietės portretas” arba “Bulvių valgytojai”). Nutapė nemažai peizažų, natiurmortų. Šie Vincento van Gogo paveikslai realistiniai, tamsaus kolorito. Tam įtaką padarė J.-F. Millet, J. H. Mariso, A. Mauve.
Pagrindinę meninės išraiškos priemonę – šviesias, nepaprastai ryškias spalvas – atrado tik 1888m., persikėlęs gyventi į nedidelį pietų Prancūzijos miestelį Arlį, kur prasidėjo brandžiausias Vincento van Gogo kūrybos periodas. Tai buvo brandžiausias, tačiau neilgas aukščiausio kūrybinio pakilimo laikotarpis. Tame pačia Arlyje, apimtas depresijos, 1888 m. Vincentas van Gogas nusipjovė savo kairią ausį. Nustačius sunkią psichikos ligą, prasidėjo gydymasis ligoninėse, savaitėmis besitęsiantys ligos priepuoliai, bet šviesiomis minutėmis, kai liga leisdavo, dailininkas kūrė geriausias savo drobes – peizažus, portretus, paveikslus, vaizduojančius paprastus daiktus. Iki pat savo mirties, 1890 m., tapytojas buvo gydomas Saint-Remy, kur kopijavo Rembranto, E. Delacroix, H.-V. Daumier raižinius. Dailininko mirties priežastis – savižudybė.
Svarbus Vincento van Gogo kūrybos šaltinis – gamta. Vienas pirmųjų vaizdavo įprastus gamtovaizdžius. Jo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitinka, o tai, kas tipiška. Spalvomis jis piešia ir modeliuoja formas, kuria ritmą, apibrėžia proporcijas ir erdvinius santykius. Kartasi dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka skambus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Kūrybai būdinga spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyviai iškreiptos formos, vyrauja raudona, violetinė, sodri geltona spalvos – jos turi simbolinę prasmę, išreiškia vidinį nerimą (pvz., “Žvaigždėta naktis”, “Gydytojo Gachet portretas”, “Kviečių laukas su varnais”). Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnas, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti „pakelti“ iki simbolių ir vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionistai. Vincentas van Gogas sukūrė apie 800 šimtus drobių, bet tik vieną iš jų – „Raudonieji Arlio vynuogynai“, - pardavė būdamas gyvas.
buvo ekscentriška, nuotaikų kaita pasižyminti asmenybė. Paskutinius dvejus savo nepaprasto gyvenimo metus jis kentėjo nuo pasikartojančių psichozės epizodų ir, būdamas 37 m. amžiaus, nusižudė.Daugiau nei 150 specialistų domėjosi jo psichikos sveikata, pateikdami įvairias ligos diagnozes. Henris Gastaut, atlikdamas savo tyrimą 1956 m., Van Gogui diagnozavo temporalinės skilties epilepsiją, kurios progresavimą pagreitino absento vartojimas ir limbinės skilties pažeidimas ankstyvaisiais gyvenimo metais. Svarbu paminėti, kad dailininkas, dar prieš prasidedant nepertraukiamai ligai, buvo patyręs du depresinės reakcijos epizodus. O kiekvieną iš jų pakeitė ilgalaikiai energijos antplūdžio (hipomanijos ar manijos) laikotarpiai. Pirmojo „pakilimo“ laikotarpio metu Van Gogas visą savo energiją skyrė religijai, antrojo – menui.
Nėra duomenų, kad kuris nors iš Van Gogo protėvių būtų sirgęs psichikos liga. Paauglystėje darytoje Van Gogo nuotraukoje ir vėliau nutapytuose autoportretuose matyti didelė kaukolės asimetrija veido srityje. Gastaut manė, kad šis fizinis bruožas bei ankstyvi temperamento pokyčiai reiškė patirtą galvos smegenų traumą, greičiausiai gimdymo metu.
Gyvendamas Arles Van Gogas metė gerti, apribojo rūkymą ir, kaip pats rašė, „nustojo stengtis atsikratyti minčių ir pradėjo galvoti". Deja, tai truko neilgai, ir netrukus jis vėl grįžo prie žalingų įpročių. Dailininkas jautėsi vis neramesnis, karštligiško darbo epizodai kaitaliojosi su apatija, kuri kartais baigdavosi visišku išsekimu. Nenuspėjama nuotaikų kaita vis dažnėjo – staiga apėmusią disforiją keitė euforija ir atvirkščiai. Ryškėjo polinkis į agresiją, tuo tarpu lytinis potraukis vis mažėjo. Menininkas dažnai skundėsi jaučiąs nuovargį, kentėjo nuo skrandžio veiklos sutrikimų, tačiau ir toliau tapė bei rašė išsamius laiškus Teo.
Van Gogas kaime jautėsi vienišas, todėl su Teo pagalba įkalbėjo atvykti Gogeną ir kartu įkurti meno studiją. Deja, menininkų santykiai buvo konfliktiški ir vis blogėjo. 1888 m. Kalėdų išvakarėse Gogenas pareiškė išvykstąs. Vincentas supykęs sviedė į Gogeną taurę absento. Draugai tuoj pat pargabeno dailininką namo ir paguldė į lovą. Tačiau, vos Gogenui išvykus, Van Gogas nusekė jį iš paskos ir užpuolė su skustuvu. Pralaimėjęs susirėmimą, dailininkas grįžo namo, nusipjovė dalį kairės ausies ir nusiuntė ją mylimiausiai prostitutei Rachilei. Policijos pareigūnai rado jį namuose be sąmonės ir nuvežė į ligoninę. Vincentas pasinėrė į sunkios psichozės būseną – buvo nuolat susijaudinęs, regėjo haliucinacijas bei kliedėjo. Praleidęs tris dienas vienutėje, jis neatsiminė išpuolio prieš Gogeną, savęs sužalojimo ir pirmų ligoninėje praleistų dienų. Manoma, kad dailininkas, išgyvendamas psichozės epizodą, galėjo užpulti Gogeną, raginamas girdimų balsų bei nusipjauti dalį ausies bausdamas save už tokį poelgį.
Ligoninėje jaunas gydytojas Feliksas Rėjus Van Gogui diagnozavo epilepsiją ir paskyrė jam gydymą kalio bromidu. Ilgainiui Vincentas atsigavo ir, praėjus trims savaitėms nuo paguldymo į ligoninę, nutapė „Autoportretą su užrišta ausimi ir pypke", kuriame atsispindi tylus šaltakraujiškumas.
Išėjęs iš ligoninės ir grįžęs prie senų įpročių, dailininkas patyrė dar du psichozės epizodus ir buvo trumpam sugrįžęs į gydymo įstaigą. Tik po to, kai susirūpinusių gyventojų reikalavimu į ligoninę pateko ketvirtą kartą ir kai patyrė viešas paauglių patyčias, Van Gogas 1889 m. gegužę savanoriškai užsidarė Saint Remy psichiatrijos ligoninėje. Per ten praleistus metus menininkas patyrė tris psichozės epizodus su ryškia amnezija. Du iš šių epizodų pasireiškė po išvykų su draugais, kurių metu, be abejo, buvo vartojamas absentas.
Paskutinis psichozės epizodas 1890 m. buvo ilgiausias – jis truko nuo vasario iki balandžio mėnesio. Van Gogas matė bauginančio turinio haliucinacijas ir išgyveno labai stiprų susijaudinimą. Atsigavęs jis buvo piktas ir skundėsi religiniu šių epizodų turiniu bei norėjo pabėgti nuo juo besirūpinančių vienuolių.
Savižudybė
1888 m. pabaigoje Teo susižadėjo, po keturių mėnesių vedė, o po metų susilaukė vaiko. Kiekvienas iš šių įvykių sutapo su Van Gogo ligos paūmėjimu. Menininkas ėmė vis daugiau gerti, jausdamas, kad jo ryšys su broliu silpnėja.
1890 m. Van Gogas buvo išrašytas iš ligoninės. Jis susilaikė nuo gėrimo ir nepatyrė jokių priepuolių ar sumišimo epizodų. Dailininkas pamažu sulaukė pripažinimo, jo kūrinius pirko. Tačiau, pablogėjus Teo sveikatai, iškilo grėsmė finansinei paramai. Broliai apsipyko, ir Vincentas jautėsi esąs našta. Nepaisant to, jis tapė pašėlusiu greičiu ir per 70 dienų nutapė 70 paveikslų, nupiešė 30 eskizų. Viename paskutinių paveikslų „Kviečių laukas su varnomis" menininkas nutapė juodus paukščius tamsiame danguje ir tris kelius, vedančius į niekur. Tapydamas šį darbą, jis pasiskolino ginklą iš užeigos namų savininko, kaip pats sakė – „varnoms vaikyti", kuris vėliau ir tapo savižudybės įrankiu.
Paskutiniame Teo rašytame laiške Van Gogas teigė norįs papildyti savo dažų atsargas ir prašė brolio paramos. Po trijų dienų Vincentas Van Gogas šovė sau į krūtinę laukuose netoli miesto. Savo draugui jis po to sakė: „Nebegalėjau daugiau to pakelti, todėl nusišoviau". Menininkas mirė po dviejų dienų, šalia jo buvo brolis. Teo mirė po pusės metų.
Praėjus keleriems metams po mirties, Van Gogas tapo pripažintu vienu ryškiausių šiuolaikinių dailininkų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą