Pablo Picaso (1881-1973)
Ispanų dailininkas. Mokėsi Barselonos dailės mokykloje, Madrido karališkojoje meno akademijoje. Nuo 1904 gyveno Prancūzijoje. Su Žoržu Braku 1909 suformavo kubizmą — modernistinės dailės kryptį. XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo laikomas siurrealizmo lyderiu. 1937 metais sukūrė monumentalią kompoziciją „Gernika ", demaskuojančią fašistinį terorą. Po Antrojo pasaulinio karo nutapė daug mitologinių, fantastinių figūrinių kompozicijų, peizažų, portretų, sukūrė daug ofortų, litografijų, akvatintų, piešinių, knygų iliustracijų, keraminių skulptūrėlių. Pikaso kūryba darė didelę įtaką XX a. dailės raidai.
Pablas Pikasas gimė Malagoje menotyrininko šeimoje. Jis neilgai mokėsi mokykloje, nes pasirodė, jog mokinys toli lenkia savo mokytojus. Tėvas, sužavėtas sūnaus talento, padovanojo jam savo dažus ir teptukus ir jau daugiau niekada neėmė jų į rankas. Pablui sulaukus šešiolikos, įvyko pirmoji oficiali jo paveikslų paroda.
Jo motina nuo pat Pablo gimimo buvo įsitikinusi, kad sūnus taps įžymiu žmogumi. „Jei tu būsi kareivis, - sakydavo ji mažajam Pablui, - tai tapsi generolu, jei būsi dvasininkas - tapsi popiežiumi".
Kareivio profesijai Pablas buvo pernelyg baikštus. Apskritai būsimasis genijus buvo apsėstas įvairiausių baimių. Ne vienerius metus jis kankinosi, kai reikėdavo kirptis plaukus - net ir būdamas suaugęs vyras.
Pikaso baikštumą išduodavo ir didelis jo prietaringumas. Jo namuose vengta numesti skrybėlę ant lovos (Pablui tai reiškė, kad namuose kažkas mirs), padėti duoną ant stalo kitaip nei apvaliąja puse į viršų ir t.t. Jam nepakakdavo vien ispaniškų prietarų. Iš savo žmonos Olgos buvo „pasiskolinęs" daug rusiškų: pavyzdžiui, prisėsti bent trumpam išvykstant.
Jis nebuvo tikintis, tačiau prašydavo giminių, kad už jį pasimelstų. Bijodavo išmesti ar kam atiduoti senus rūbus: kad nepavirstų tuo, kas juos nešioja. Gal todėl drabužius taip ilgai nešiodavo, kad nekas iš jų ir likdavo. Naujų drabužių nelabai mėgo. Vienąkart artimųjų prispirtas užsisakė iškart tris kostiumus: visi nedėvėti prakabojo spintoje tol, kol juos sukapojo kandys.
Ypač dailininkas bijojo ligų. Manoma, kad jį kankino vėžio baimė. Fransuaza Žilo prisimena, kad kiekvieną rytą, prieš atsikeldamas, Pikasas turėdavo išsikalbėti apie vėžį. Tai būdavo kas rytinis ritualas, ir tik išsidejavęs dailininkas atsikeldavo ir būdavo puikiausios nuotaikos - iki kito ryto.
1900 metais devyniolikmetis Pikasas apsilankė Paryžiuje. Didelį įspūdį jam paliko nuostabios Monmartro gatvelės, Tulūzo - Lotreko, Van Gogo, Sezano darbai. 1904 metais jis persikėlė į Paryžių, ten dirbo kartu su Žoržu Braku.
Pikasas buvo nepaprastai energingas žmogus. Keldavosi dažniausiai gana vėlai, dieną eidavo susitikti su draugais, po to dirbdavo iki paryčių. Nors buvo žemo ūgio (158 cm), dėl savo karšto temperamento, atrodė, užima daug daugiau vietos. Kasmet jis uždirbdavo milijonus, parduodamas nesuskaičiuojamą daugybę savo darbų. Manoma, jog Pikasas sukūrė 14 tūkstančių drobių, 100 tūkstančių graviūrų ir estampų, 34 tūkstančius knygų iliustracijų. Nors ir nebuvo toks apsukrus kaip Volteras ar Bomaršė, tačiau pinigai jam nebuvo kažkas, apie ką nereikia galvoti. Jis visada galvojo apie gerą pelną, kaip ir Dali, Lukas Kranachas ar kiti jo kolegos.
Po dailininko mirties jo turtas buvo įvertintas 1 milijardu dolerių.
Pikasas garsėjo ir kaip donžuanas. Biografai negali tiksliai suskaičiuoti, kiek meilužių turėjo temperamentingasis ispanas. Lengviau su žmonomis.
Jų buvo dvi: pirmoji Pikaso žmona - rusų balerina Olga Chochlova. Su ja susilaukė sūnaus. Po to, tapęs našliu, vedė antrą kartą- Žakliną Rok.
Kai tik Pikasas persikėlė į Paryžių, jo gyvenimo drauge tapo Fernanda Olivjė. Abiem buvo dvidešimt treji, bet dailininkas, pristatydamas merginą savo draugams, sakydavo: „Labai graži, bet sena". Fernandą užbūrė Pikaso asmenybės magnetizmas, kuriam negalėjo atsispirti. Ji labai mėgo pozuoti ir neprotestavo, kai du mėnesius negalėjo išeiti iš kambario, nes neturėjo batelių, o Pikasas - pinigų, kad juos nupirktų. Pikasas dievino Fernandą ir buvo liguistai pavydus.
Nerami prigimtis Pikasą vertė keisti pozuotojas ir mūzas. Priešingai nei tvirtai sudėta Fernandą, Marselė Amber buvo mažutė, grakšti ir švelni. Pablas vadino ją Ieva. Nėra nė vieno tapytojos portreto, nes tuo metu dailininkas buvo pasinėręs į kubizmą. Jis įamžino jos vardą kitaip: ant kelių kubistinių drobių yra užrašai „Mano džiaugsmas" ir „Aš myliu Ievą". Marselė Amber mirė 1915 metais nuo džiovos.
1917 metais Pikasas su Žanu Kokto ir Rusijos baleto trupe išvyko į Romą. Ten jis sukūrė Diagilevo baleto „Paradas" uždangą. Per naktinį pasivaikščiojimą mėnulio šviesos užlietomis Romos gatvėmis Pikasas pamatė baleriną Olgą Chochlova, rusų pulkininko dukterį. Jį sužavėjo Olgos subtilumas ir puikios manieros. Pikaso draugai stebėjosi, kaip jis galėjo įsimylėti baleriną, kuri niekuo neišsiskyrė iš kitų.
Pikasas su Olga susitikinėjo kasdien. Jie ilgai klaidžiodavo amžinojo miesto gatvėmis, daug laiko leisdavo muziejuose. Tačiau balerina neskubėjo atsiliepti į aistringus dailininko jausmus.
Diagilevas su trupe išvyko į Madridą ir Barseloną. Paskui juos ir Olgą nusekė Pikasas. Jis nupiešė daug jos realistinių portretų. To reikalavo pati Olga, kuri nemėgo nesuprantamų eksperimentų: „Aš noriu, - sakė ji, - atpažinti savo veidą".
Barselonoje Pikasas supažindino Olgą su savo giminėmis, draugais. Dailininko motina šiltai priėmė rusų merginą, bet kartą jai pasakė: „Mano sūnus yra sutvertas pats sau ir niekam kitam, taigi nė viena moteris su juo negali būti laiminga".
1918 metų liepą Pablas Pikasas ir Olga Chochlova susituokė Paryžiaus merijoje, po to – pravoslavų cerkvėje. Pora apsigyveno prabangiame Paryžiaus bute, kuriame, kaip nelinksmos ateities ženklas, stovėjo dvi atskiros lovos.
1921 metų vasario 4 dieną jiems gimė sūnus Polis. Iki širdies gelmių šio įvykio sujaudintas dailininkas piešė ir piešė savo sūnų ir žmoną, ant kiekvieno piešinio pažymėdamas ne tik dieną, bet ir valandą.
Olga siekė viena pati valdyti vyrą ir kartais keldavo jam pavydo scenas, dažnai - be jokio pagrindo. Ilgainiui Pablas atsitvėrė nuo žmonos nematoma siena. Vėliau dailininkas aiškino: „Ji pernelyg daug iš manęs norėjo... Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo laikotarpis". Tačiau jis nenorėjo skirtis, mat po skyrybų būtų praradęs pusę savo turto, svarbiausia - paveikslų.
Pirmoji neišlaikė Olga. Ją slėgė atvirai demonstruojama vyro neapykanta, savo paveiksluose jis vaizdavo ją kaip arklį ar kaip seną raganą. Be to, jis susirado septyniolikmetę meilužę. Advokatai padalijo sutuoktinių turtą, tačiau juridiškai skyrybos nebuvo įformintos, ir Olga iki mirties liko oficiali Pikaso žmona.
Per Antrąjį pasaulinį karą Pikasas gyveno Šveicarijoje ir grįžo į Paryžių tik po jo išvadavimo. Jis neturėjo darbo, visiškai neturėjo pinigų. O jų labai reikėjo - dailininkas daug gėrė ir vartojo narkotikus. Tuo metu į jo gyvenimą įžengė juodaakė, griežtų veido bruožų tapytoja ir fotografė Dora Mar. Pikasą sužavėjo jos intelektas ir seksualumas. Linkusi į depresiją, ji buvo tokia pat nenuspėjama, kaip ir Pikasas. Jis nupiešė visą seriją sukrečiančių paveikslų, kuriuose pavaizduota viena ir ta pati verkianti moteris - Dora Mar.
Sulaukęs šešiasdešimties, Pikasas nerodė jokių nuovargio žymių, jo seksualinė energija tiesiog veržėsi per kraštus. Jis įsimylėjo Fransuazą Žilo, jauną dvidešimt vienerių metų dailininkę. Ji nebuvo panaši nė į vieną iš tų moterų, kurias mylėjo dailininkas. Savarankiška, tvirto būdo, išsilavinusi, Fransuaza žinojo, kad svarbiausia jos gyvenime - tapyba.
Eidamas į svečius pas Dorą Mar, Pikasas būtinai vesdavosi kartu ir Fransuazą. Pikasas vertė savo moteris bendrauti tarpusavyje - tai, jo nuomone, ilgino vyro amžių. Po septynerių nelengvo gyvenimo metų Fransuaza, pažeminta, nusivylusi ir įžeista, paliko Pikasą (jie turėjo du vaikus). Vėliau ji sėkmingai ištekėjo, tapo žinoma dailininke.
1955 melais mirė Olga, ir Pikasas vedė Žakliną Rok. Jam buvo septyniasdešimt ketveri, jai - dvidešimt devyneri. Žaklina buvo išsiskyrusi ir turėjo vaiką. Jinai dievino Pikasą, vadino jį „mano ponu", dažnai bučiuodavo jam rankas. Žaklina sukūrė jam jaukius namus, kuriuose dailininkas galėjo ramiai dirbti. Iš jo akiračio pamažu dingo draugai, namai užsidarė jo vaikams ir, savaime suprantama, meilužėms.
Nuo to laiko Pikaso darbai, kuriuose vaizduojama moteris, vienaip ar kitaip buvo susiję su Žaklina. Pikasas reikalavo, kad ji nuolat butų šalia. Ji padėdavo jam išsimaudyti vonioje, valgydavo kartu su juo, žiūrėjo, kaip jis dirba. Viename interviu Žaklina prisipažino: Pikasas jai buvo dievas, saulė ir... vaikas. „Gyventi su juo buvo lengva. Be manęs jis negalėjo ištverti nė sekundės. Vis klausinėjo: „Žaklina, tu čia?" Tuos žodžius jis kartojo taip dažnai, kad mūsų papūga juos gerai įsiminė. Aš jau nebežinojau, kas mane šaukia - papūga ar Pablas". Pikasas dirbo labai aktyviai, vienintelis jo modelis buvo Žaklina. Vien 1962 metais jis nupiešė 70 jos portrelų, o kitais - daugiau kaip 160!
Didis XX amžiaus menininkas Pablas Pikasas mirė devyniasdešimt vienerių. Iki pat gyvenimo pabaigos buvo neįtikėtinai aktyvus - tiek kūryboje, tiek meilėje - nesiliovė ieškojęs meilės nuotykių. Jis paliko liūdinčią Žakliną ir nemažai palikuonių, kurie ilgai ir negailestingai kovojo dėl įžymaus menininko palikimo...
Anot vienos Pablo Pikaso meilužės, įžymiajam ispanui būdavo malonu neleisti moteriai patirti orgazmą.
Polis Eliuaras, 1942 metais grafologiškai ištyręs Pablo Pikaso rašyseną, konstatavo: „Myli stipriai, sunaikina tuos, kuriuos myli".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą