Salvadoras Dali

Salvadoras Dali. „Pilietinio karo nuojauta“. 1936

Modernizmas – sudėtingas, daugiaplanis meno reiškinys, jis labai sunkiai telpa į vienas ar kitas schemas, sąvokas, matus. Vargu ar rasime meninių ieškojimų, kurie sukeltų tiek prieštaringų jausmų ir vertinimų, kaip dailės srovių visuma, vadinama modernizmu. Tą patį galima būtų pasakyti apie vieną iš modernizmo srovių – siurrealizmą, kuris pradžią gavo literatūroje, bet labiausiai suklestėjo tapyboje. Siurrealizmas (pranc. surrèalisme – virš realizmo) susiformavo apie XX a. trečiąjį dešimtmetį. Jo iniciatorius buvo poetas Andrė Bretonas, kuris parengė programinį siurrealizmo manifestą. Siurrealizmas rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, Zigmundo Froido psichoanalizės teorijomis ir psichinio automatizmo metodu, t.y. spontaniška kūryba, kuri įgalina išlaisvinti pasąmonę, mintis, slegiamas racionalaus proto. Jų kūrybinis credo: „…Minties tėkmė laisva nuo bet kokios proto kontrolės, visai nepriklausoma nuo estetinių ir moralinių vertinimų.“

Galima teigti, kad siurrealizmas yra išsigandusiųjų menas, jis paliečia aktualias žmogaus būties problemas (karas, mirtis, senatvė ir panašiai), bet sprendžia jas labai vienašališkai, perdėm pesimistiškai ir visada su patyčiomis. Siurrealizmas nenusisuka nuo žmogaus nelaimių ir silpnybių, tačiau jis dažniausiai tyčiojasi iš jų ir būtent čia slypi jo antžmogiška esmė: užuot taurinęs žmogaus sielą, šis menas jaukia bei žaloja ją. O tuo tarpu kūrėją paverčia tarsi senovės pitija, konvulsijomis ir transais pranašaujančia neišvengiamą pražūtį.

Galima įžvelgti, kad siurrealizmas puikiai įvaldė du kraštutinumus: pirma, jis labai išaukštino menininko fantaziją, iškėlė ją virš bet kokios logikos, antra, dailininko žvilgsnį nukreipė į pačias nuopuolio žemumas, į kraštutinį natūralizmą.

Siurrealizmo varomoji jėga – individualizmas ir su juo susijęs misticizmas, dvasinis sąmyšis.

Šio srovės atstovų supratimu, meno negalima išprotauti, jis gimsta pasąmonėje ir sklinda vizijomis. Jie gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas ir instinktus. Siurrealistų kūrybiniai ieškojimai nebuvo nuoseklūs. Jie suformavo dvi pagrindines pakraipas – abstrakčiąją ir figūrinę, išplėtojo koliažo, fotomontažo technikas. Paryžiuje 1925 m. įvyko pirmoji siurrealistų paroda. Išskiriami žymūs šios srovės atstovai: Ivanas Tangi, Salvadoras Dali, Rene Magritas, Robertas Mata, Polis Delvo, Peteris Blumė ir kiti. Didesnį dėmesį norėčiau atkreipti į Salvadoro Dali (1904 – 1989) kūrybos vingius. „Būdamas trejų metų, norėjau tapti virėju, penkerių – Napoleonu. Tapau dailės Napoleonu... Kiekvieną rytą atsibudęs, – rašė minkštų laikrodžių bei liepsnojančių žirafų tapytojas, – labiausiai džiaugiuosi, kad esu Salvadoras Dali, ir vis klausiu savęs, ką šiandien genialaus sukursiu. Ir vakare einu miegoti įsitikinęs, kad likau šimtaprocentinis Dali...“ Į tokias frazes galima sureaguoti dvejopai: arba gerbti už tokį pasitikėjimą, arba niekinti už pasipūtėliškumą bei išryškėjančią didybės maniją. Bet nepaisant daug ko, galima tvirtai teigti, kad Salvadoras Dali nuo gimimo iki pat mirties išliko bene žymiausias siurrealistas.

Dailininkas sukūrė nemaža paveikslų karo tema, tačiau vėl sąmoningai sumaišydamas akcentus, nepaisydamas istorinės tiesos, dėdamas lygybės ženklą tarp abiejų kariaujančių pusių, suteikdamas joms simbolinį charakterį. Jis ypač mėgsta Zigmundo Froido vardu bei filosofija grįsti savo išsivadavimą iš logiško mąstymo kontrolės ir pasidavimą iracionalumui, pasąmonei.

Salvadoras Dali, jo gyvenimas ir kūryba – stiprus siurrealizmo koncentratas, veidrodis ir, daugelio modernizmo teoretikų nuomone, tikrasis pagrindėjas.

Ispanų dailininkas mėgsta reklamuotis ir šia prasme nėra išrankus. Vienas, žiūrėk, matė jį kiaušinio formos kostiumu, o kitas – be jokio apdaro… Juodi, visada tirštai ištepti, plonai susukti ir aukštyn užriesti ūsai taip pat dvelkia išdaiga. Keletas būdingų ištraukų iš jo knygų ir straipsnių: „Mano ūsai tikrai nepritrauks nuobodulio, nekels niūrių minčių apie pasaulinio masto katastrofas, neprimins tiršto rūko ir Wagnerio muzikos. Ne, niekuomet! Mano ūsai bus imperialistiniai superracionalūs ūsai, nukreipti į dangų, tarsi vertikalusis misticizmas, tarsi vertikalūs ispaniškieji sindikatai…“; „Aš niekada nesigiriu. Priešingai, esu nepaprastai kuklus. Ir jeigu sakau, kad esu geresnis už kitus, tai tik todėl, kad visi kiti – visiški nevykėliai.“; „Aš esu genijus!“ Panašių minčių gausu daugybėje spaudos konferencijų, geram pusšimty kino filmų, operečių, baletų ir reviu, kuriuos kuriant yra dalyvavęs garsusis ispanų dailininkas Salvadoras Dali.

Salvadorui Dali garsintis labai mielai padeda ir kiti. Apie jį yra išleista daugiau kaip trisdešimt stambių monografijų ir knygų įvairiomis kalbomis. Tiesa, tai triskart mažiau, negu jis pats apie save parašė. Kai jaunystėje Salvadoras Dali buvo suartėjęs su pažangiomis patriotinėmis jėgomis, jam ištisą odę paskyrė Federikas Garsía Lorka: „O, Salvadore Dali, alyvmedžio spalvų dainiau!“

Deja, dabar Salvadoras Dali – ne romantiškas alyvmedžio dainius, o savireklama, ir jo maivymasis – ne jaunatviškas valiūkavimas. Tai mikli meškerė, ant kurios kimba turtingi mecenatai ir paprasti smalsuoliai, žurnalistai ir įvairūs turistai.

Ispanų dailininkas savo kūryboje su fanatišku įniršiu ir išradingumu ardė organiškus, įprastus žmonių ir daiktų pasaulio santykius, jungė tai, ko normaliai negalima sujungti, keitė medžiagų struktūrą: sunkūs daiktai kilo į orą, tiršti išsiliejo, minkšti – sustabarėjo. Beveik kiekvienas paveikslas – šiurpi metafora ar tiesiog anomalija: kruopščiai realistiškai nutapyta moteris, apsikabinusi sutrūnijusių griaučių likučius, beformė minkšta masė su išaugusiomis iš savęs rankomis, elegantiškai valganti save, fantastiški mišiniai iš daiktų, neregėtų šliužų, įvairių žmogaus kūno dalių…

Salvadoras Dali sukūrė nemaža peizažų. Juose pasąmonės vizijos ar gyvenimo košmarai neišryškėję, neguli paviršiuje, o kartais „prasišviečia“ pro baugios nuotaikos, slogios tylos, vienišumo skraistę. Jie tarytum sušvelnina bendrą slogų jo kūrybos įspūdį, suteikia jai šiek tiek ispaniško kolorito.

Apie Salvadorą Dalį buvo pasakyta: „tai yra didžiausia menininko paslaptis: jis taip puikiai atlieka savo darbą, kad mes, susižavėję tuo, kaip jis tai padarė, nė neklausiame, kas čia norėta padaryti.“

Labiausiai man įstrigo ir sužavėjo, galbūt tiksliau, šokiravo bene žymiausias ispanų dailininko Salvadoro Dali paveikslas „Minkšta konstrukcija su virtomis pupelėmis – pilietinio karo nuojauta“, kuris, atvirai sakant, traukia žmones tikrai ne estetiniu motyvu. Čia, žinoma, yra ir paprasto smalsumo, ir galbūt net snobizmo, o svarbiausia, žiūrovas, susidūręs akis į akį su tokio pobūdžio siurrealistiniu paveikslu, elgiasi panašiai kaip žmogus, pamatęs nepažįstamą skenduolį: žino, kad po to liks slogios, sunkios nuosėdos, bet vis tiek nesitraukia nuo baisaus reginio.

Šiame paveiksle pirmiausia krinta į akis nuožmi ranka, konvulsingai spaudžianti moters krūtį, po to pūvanti, baimės grimasos iškreipta galva, vėliau kaulėta koja su irstančiais pirštais ir kitos kūno dalys, sudarančios didžiulį siaubingą „rėmą“, kurį laiko tik medinė spintelė. Žemėje lyg ir nederančios mėtosi virtos pupelės. O paveikslo apačioje mažas žmogelis kažką sau ramiai veikia: skaito, rašo ar paprasčiausiai ilsisi. Ši „konstrukcija“ kybo mėlynai rusvo negyvo dangaus ir rausvos išmirusios jūros pakrantės fone. Paveikslas nutapytas natūralistiškai, puikiai valdant meninės išraiškos priemones ir profesionalią techniką.

Kaip pats Salvadoras Dali apie šį savo meno kūrinį kalbėjo: „Mane dažnai aplankydavo pilietinio karo nuojauta. Kaip vidinių konvulsijų tapytojas, savo paveikslą „Minkšta konstrukcija su virtomis pupelėmis – pilietinio karo nuojauta“ baigiau likus šešiems mėnesiams iki karo Ispanijoje protrūkio. Šiame paveiksle, papuoštame virtomis pupelėmis, vaizduojamas didžiulis žmogaus kūnas, draskomas monstriškų rankų ir kojų ataugų, kliedesio priepuolyje plėšiančių viena kitą. Pavadinimas „Pilietinio karo nuojauta“, kurį daviau likus pusmečiui iki karo pradžios, prasiveržė netikėtai, dar kartą paliudydamas Dali pranašysčių teisingumą.“

Man šis Salvadoro Dali darbas iššaukia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės kelia pasišlykštėjimą pirmuoju vaizdu, o iš kitos pusės – žavesį, kaip protingas, išsilavinęs žmogus gali sukurti tokį vaizdinį. Smulkiau patyrinėjus šios kompozicijos detales, galima atrasti, kad čia tarsi sudėti du atskiri pasauliai: žmogelis, spintelė ir virtos pupelės tarsi sudaro vieną ramų buitinį pasaulį, o išdarkytos žmogaus kūno dalys, negyvas dangus, išmirusi jūra – baisų, gąsdinantį pasaulį. Jie tarsi ir prieštarauja vienas kitam ir tarsi kažkuo jungiasi… Kartais norisi apžvelgti paveikslo visumą, o kai kada – išnagrinėti kiekvieną jį sudarančią detalę ir akcentą.

Salvadoro Dali unikalumas žavi ir tuo pačiu šokiruoja, bet ir vienu, ir kitu atveju traukia kaip magnetas, nuo kurio atitolti yra sunku. Toks unikalumas išliko iki ispanų dailininko gyvenimo pabaigos ir aktyviai reiškėsi jo kūriniuose bei iki šių dienų toliau veikia visuomenę.

Vincentas van Gogas

Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh, 1853 m.kovo 30 d. Nyderlanduose – 1890 m. liepos 29d. Prancūzijoje) – olndų tapytojas, postimpresionistas, grafikas.
Dar vaikystėje išsiskyrė iš kitų savo bendraamžių- jautrumu, pastabumu, nervingumu, tylumu. Pirmają savo gyvenimo pusę jis paskyrė tikėjimui. Antrąją- dailei. Jis aktyviai skleidė Dievo žodį, padėjo vargšams, o pats gyveno būdoje, vaikščiojo basas ir kanors užsimituriavęs vietoj marškinių.

Ankstyvajai Vincento van Gogo kūrybai būdingi vargingų žmonių gyvenimo vaizdai (pvz., paveikslai “Valstietės portretas” arba “Bulvių valgytojai”). Nutapė nemažai peizažų, natiurmortų. Šie Vincento van Gogo paveikslai realistiniai, tamsaus kolorito. Tam įtaką padarė J.-F. Millet, J. H. Mariso, A. Mauve.

Vincentas van Gogas, pastele piešė Henri de Toulouse-Lautrec

Pagrindinę meninės išraiškos priemonę – šviesias, nepaprastai ryškias spalvas – atrado tik 1888m., persikėlęs gyventi į nedidelį pietų Prancūzijos miestelį Arlį, kur prasidėjo brandžiausias Vincento van Gogo kūrybos periodas. Tai buvo brandžiausias, tačiau neilgas aukščiausio kūrybinio pakilimo laikotarpis. Tame pačia Arlyje, apimtas depresijos, 1888 m. Vincentas van Gogas nusipjovė savo kairią ausį. Nustačius sunkią psichikos ligą, prasidėjo gydymasis ligoninėse, savaitėmis besitęsiantys ligos priepuoliai, bet šviesiomis minutėmis, kai liga leisdavo, dailininkas kūrė geriausias savo drobes – peizažus, portretus, paveikslus, vaizduojančius paprastus daiktus. Iki pat savo mirties, 1890 m., tapytojas buvo gydomas Saint-Remy, kur kopijavo Rembranto, E. Delacroix, H.-V. Daumier raižinius. Dailininko mirties priežastis – savižudybė.

Svarbus Vincento van Gogo kūrybos šaltinis – gamta. Vienas pirmųjų vaizdavo įprastus gamtovaizdžius. Jo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitinka, o tai, kas tipiška. Spalvomis jis piešia ir modeliuoja formas, kuria ritmą, apibrėžia proporcijas ir erdvinius santykius. Kartasi dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka skambus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Kūrybai būdinga spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyviai iškreiptos formos, vyrauja raudona, violetinė, sodri geltona spalvos – jos turi simbolinę prasmę, išreiškia vidinį nerimą (pvz., “Žvaigždėta naktis”, “Gydytojo Gachet portretas”, “Kviečių laukas su varnais”). Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnas, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti „pakelti“ iki simbolių ir vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionistai. Vincentas van Gogas sukūrė apie 800 šimtus drobių, bet tik vieną iš jų – „Raudonieji Arlio vynuogynai“, - pardavė būdamas gyvas.

buvo ekscentriška, nuotaikų kaita pasižyminti asmenybė. Paskutinius dvejus savo nepaprasto gyvenimo metus jis kentėjo nuo pasikartojančių psichozės epizodų ir, būdamas 37 m. amžiaus, nusižudė.
Daugiau nei 150 specialistų domėjosi jo psichikos sveikata, pateikdami įvairias ligos diagnozes. Henris Gastaut, atlikdamas savo tyrimą 1956 m., Van Gogui diagnozavo temporalinės skilties epilepsiją, kurios progresavimą pagreitino absento vartojimas ir limbinės skilties pažeidimas ankstyvaisiais gyvenimo metais. Svarbu paminėti, kad dailininkas, dar prieš prasidedant nepertraukiamai ligai, buvo patyręs du depresinės reakcijos epizodus. O kiekvieną iš jų pakeitė ilgalaikiai energijos antplūdžio (hipomanijos ar manijos) laikotarpiai. Pirmojo „pakilimo“ laikotarpio metu Van Gogas visą savo energiją skyrė religijai, antrojo – menui.
Nėra duomenų, kad kuris nors iš Van Gogo protėvių būtų sirgęs psichikos liga. Paauglystėje darytoje Van Gogo nuotraukoje ir vėliau nutapytuose autoportretuose matyti didelė kaukolės asimetrija veido srityje. Gastaut manė, kad šis fizinis bruožas bei ankstyvi temperamento pokyčiai reiškė patirtą galvos smegenų traumą, greičiausiai gimdymo metu.

Gyvendamas Arles Van Gogas metė gerti, apribojo rūkymą ir, kaip pats rašė, „nustojo stengtis atsikratyti minčių ir pradėjo galvoti". Deja, tai truko neilgai, ir netrukus jis vėl grįžo prie žalingų įpročių. Dailininkas jautėsi vis neramesnis, karštligiško darbo epizodai kaitaliojosi su apatija, kuri kartais baigdavosi visišku išsekimu. Nenuspėjama nuotaikų kaita vis dažnėjo – staiga apėmusią disforiją keitė euforija ir atvirkščiai. Ryškėjo polinkis į agresiją, tuo tarpu lytinis potraukis vis mažėjo. Menininkas dažnai skundėsi jaučiąs nuovargį, kentėjo nuo skrandžio veiklos sutrikimų, tačiau ir toliau tapė bei rašė išsamius laiškus Teo.

Van Gogas kaime jautėsi vienišas, todėl su Teo pagalba įkalbėjo atvykti Gogeną ir kartu įkurti meno studiją. Deja, menininkų santykiai buvo konfliktiški ir vis blogėjo. 1888 m. Kalėdų išvakarėse Gogenas pareiškė išvykstąs. Vincentas supykęs sviedė į Gogeną taurę absento. Draugai tuoj pat pargabeno dailininką namo ir paguldė į lovą. Tačiau, vos Gogenui išvykus, Van Gogas nusekė jį iš paskos ir užpuolė su skustuvu. Pralaimėjęs susirėmimą, dailininkas grįžo namo, nusipjovė dalį kairės ausies ir nusiuntė ją mylimiausiai prostitutei Rachilei. Policijos pareigūnai rado jį namuose be sąmonės ir nuvežė į ligoninę. Vincentas pasinėrė į sunkios psichozės būseną – buvo nuolat susijaudinęs, regėjo haliucinacijas bei kliedėjo. Praleidęs tris dienas vienutėje, jis neatsiminė išpuolio prieš Gogeną, savęs sužalojimo ir pirmų ligoninėje praleistų dienų. Manoma, kad dailininkas, išgyvendamas psichozės epizodą, galėjo užpulti Gogeną, raginamas girdimų balsų bei nusipjauti dalį ausies bausdamas save už tokį poelgį.

Ligoninėje jaunas gydytojas Feliksas Rėjus Van Gogui diagnozavo epilepsiją ir paskyrė jam gydymą kalio bromidu. Ilgainiui Vincentas atsigavo ir, praėjus trims savaitėms nuo paguldymo į ligoninę, nutapė „Autoportretą su užrišta ausimi ir pypke", kuriame atsispindi tylus šaltakraujiškumas.

Išėjęs iš ligoninės ir grįžęs prie senų įpročių, dailininkas patyrė dar du psichozės epizodus ir buvo trumpam sugrįžęs į gydymo įstaigą. Tik po to, kai susirūpinusių gyventojų reikalavimu į ligoninę pateko ketvirtą kartą ir kai patyrė viešas paauglių patyčias, Van Gogas 1889 m. gegužę savanoriškai užsidarė Saint Remy psichiatrijos ligoninėje. Per ten praleistus metus menininkas patyrė tris psichozės epizodus su ryškia amnezija. Du iš šių epizodų pasireiškė po išvykų su draugais, kurių metu, be abejo, buvo vartojamas absentas.

Paskutinis psichozės epizodas 1890 m. buvo ilgiausias – jis truko nuo vasario iki balandžio mėnesio. Van Gogas matė bauginančio turinio haliucinacijas ir išgyveno labai stiprų susijaudinimą. Atsigavęs jis buvo piktas ir skundėsi religiniu šių epizodų turiniu bei norėjo pabėgti nuo juo besirūpinančių vienuolių.

Savižudybė

1888 m. pabaigoje Teo susižadėjo, po keturių mėnesių vedė, o po metų susilaukė vaiko. Kiekvienas iš šių įvykių sutapo su Van Gogo ligos paūmėjimu. Menininkas ėmė vis daugiau gerti, jausdamas, kad jo ryšys su broliu silpnėja.

1890 m. Van Gogas buvo išrašytas iš ligoninės. Jis susilaikė nuo gėrimo ir nepatyrė jokių priepuolių ar sumišimo epizodų. Dailininkas pamažu sulaukė pripažinimo, jo kūrinius pirko. Tačiau, pablogėjus Teo sveikatai, iškilo grėsmė finansinei paramai. Broliai apsipyko, ir Vincentas jautėsi esąs našta. Nepaisant to, jis tapė pašėlusiu greičiu ir per 70 dienų nutapė 70 paveikslų, nupiešė 30 eskizų. Viename paskutinių paveikslų „Kviečių laukas su varnomis" menininkas nutapė juodus paukščius tamsiame danguje ir tris kelius, vedančius į niekur. Tapydamas šį darbą, jis pasiskolino ginklą iš užeigos namų savininko, kaip pats sakė – „varnoms vaikyti", kuris vėliau ir tapo savižudybės įrankiu.

Paskutiniame Teo rašytame laiške Van Gogas teigė norįs papildyti savo dažų atsargas ir prašė brolio paramos. Po trijų dienų Vincentas Van Gogas šovė sau į krūtinę laukuose netoli miesto. Savo draugui jis po to sakė: „Nebegalėjau daugiau to pakelti, todėl nusišoviau". Menininkas mirė po dviejų dienų, šalia jo buvo brolis. Teo mirė po pusės metų.

Praėjus keleriems metams po mirties, Van Gogas tapo pripažintu vienu ryškiausių šiuolaikinių dailininkų.

Pablo Picaso

Pablo Picaso (1881-1973)
Ispanų dailininkas. Mokėsi Barselonos dailės mokykloje, Madrido karališkojoje meno akademijoje. Nuo 1904 gyveno Prancūzijoje. Su Žoržu Braku 1909 suformavo kubizmą — modernistinės dailės kryptį. XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo laikomas siurrealizmo lyderiu. 1937 metais sukūrė monumentalią kompoziciją „Gernika ", demaskuojančią fašistinį terorą. Po Antrojo pasaulinio karo nutapė daug mitologinių, fantastinių figūrinių kompozicijų, peizažų, portretų, sukūrė daug ofortų, litografijų, akvatintų, piešinių, knygų iliustracijų, keraminių skulptūrėlių. Pikaso kūryba darė didelę įtaką XX a. dailės raidai.

Pablas Pikasas gimė Malagoje menotyrininko šeimoje. Jis neilgai mokėsi mokykloje, nes pasirodė, jog mokinys toli lenkia savo mokytojus. Tėvas, sužavėtas sūnaus talento, padovanojo jam savo dažus ir teptukus ir jau daugiau niekada neėmė jų į rankas. Pablui sulaukus šešiolikos, įvyko pirmoji oficiali jo paveikslų paroda.

Jo motina nuo pat Pablo gimimo buvo įsitikinusi, kad sūnus taps įžymiu žmogumi. „Jei tu būsi kareivis, - sakydavo ji mažajam Pablui, - tai tapsi generolu, jei būsi dvasininkas - tapsi popiežiumi".

Kareivio profesijai Pablas buvo pernelyg baikštus. Apskritai būsimasis genijus buvo apsėstas įvairiausių baimių. Ne vienerius metus jis kankinosi, kai reikėdavo kirptis plaukus - net ir būdamas suaugęs vyras.
Pikaso baikštumą išduodavo ir didelis jo prietaringumas. Jo namuose vengta numesti skrybėlę ant lovos (Pablui tai reiškė, kad namuose kažkas mirs), padėti duoną ant stalo kitaip nei apvaliąja puse į viršų ir t.t. Jam nepakakdavo vien ispaniškų prietarų. Iš savo žmonos Olgos buvo „pasiskolinęs" daug rusiškų: pavyzdžiui, prisėsti bent trumpam išvykstant.

Jis nebuvo tikintis, tačiau prašydavo giminių, kad už jį pasimelstų. Bijodavo išmesti ar kam atiduoti senus rūbus: kad nepavirstų tuo, kas juos nešioja. Gal todėl drabužius taip ilgai nešiodavo, kad nekas iš jų ir likdavo. Naujų drabužių nelabai mėgo. Vienąkart artimųjų prispirtas užsisakė iškart tris kostiumus: visi nedėvėti prakabojo spintoje tol, kol juos sukapojo kandys.
Ypač dailininkas bijojo ligų. Manoma, kad jį kankino vėžio baimė. Fransuaza Žilo prisimena, kad kiekvieną rytą, prieš atsikeldamas, Pikasas turėdavo išsikalbėti apie vėžį. Tai būdavo kas rytinis ritualas, ir tik išsidejavęs dailininkas atsikeldavo ir būdavo puikiausios nuotaikos - iki kito ryto.

1900 metais devyniolikmetis Pikasas apsilankė Paryžiuje. Didelį įspūdį jam paliko nuostabios Monmartro gatvelės, Tulūzo - Lotreko, Van Gogo, Sezano darbai. 1904 metais jis persikėlė į Paryžių, ten dirbo kartu su Žoržu Braku.
Pikasas buvo nepaprastai energingas žmogus. Keldavosi dažniausiai gana vėlai, dieną eidavo susitikti su draugais, po to dirbdavo iki paryčių. Nors buvo žemo ūgio (158 cm), dėl savo karšto temperamento, atrodė, užima daug daugiau vietos. Kasmet jis uždirbdavo milijonus, parduodamas nesuskaičiuojamą daugybę savo darbų. Manoma, jog Pikasas sukūrė 14 tūkstančių drobių, 100 tūkstančių graviūrų ir estampų, 34 tūkstančius knygų iliustracijų. Nors ir nebuvo toks apsukrus kaip Volteras ar Bomaršė, tačiau pinigai jam nebuvo kažkas, apie ką nereikia galvoti. Jis visada galvojo apie gerą pelną, kaip ir Dali, Lukas Kranachas ar kiti jo kolegos.
Po dailininko mirties jo turtas buvo įvertintas 1 milijardu dolerių.

Pikasas garsėjo ir kaip donžuanas. Biografai negali tiksliai suskaičiuoti, kiek meilužių turėjo temperamentingasis ispanas. Lengviau su žmonomis.
Jų buvo dvi: pirmoji Pikaso žmona - rusų balerina Olga Chochlova. Su ja susilaukė sūnaus. Po to, tapęs našliu, vedė antrą kartą- Žakliną Rok.
Kai tik Pikasas persikėlė į Paryžių, jo gyvenimo drauge tapo Fernanda Olivjė. Abiem buvo dvidešimt treji, bet dailininkas, pristatydamas merginą savo draugams, sakydavo: „Labai graži, bet sena". Fernandą užbūrė Pikaso asmenybės magnetizmas, kuriam negalėjo atsispirti. Ji labai mėgo pozuoti ir neprotestavo, kai du mėnesius negalėjo išeiti iš kambario, nes neturėjo batelių, o Pikasas - pinigų, kad juos nupirktų. Pikasas dievino Fernandą ir buvo liguistai pavydus.

Nerami prigimtis Pikasą vertė keisti pozuotojas ir mūzas. Priešingai nei tvirtai sudėta Fernandą, Marselė Amber buvo mažutė, grakšti ir švelni. Pablas vadino ją Ieva. Nėra nė vieno tapytojos portreto, nes tuo metu dailininkas buvo pasinėręs į kubizmą. Jis įamžino jos vardą kitaip: ant kelių kubistinių drobių yra užrašai „Mano džiaugsmas" ir „Aš myliu Ievą". Marselė Amber mirė 1915 metais nuo džiovos.
1917 metais Pikasas su Žanu Kokto ir Rusijos baleto trupe išvyko į Romą. Ten jis sukūrė Diagilevo baleto „Paradas" uždangą. Per naktinį pasivaikščiojimą mėnulio šviesos užlietomis Romos gatvėmis Pikasas pamatė baleriną Olgą Chochlova, rusų pulkininko dukterį. Jį sužavėjo Olgos subtilumas ir puikios manieros. Pikaso draugai stebėjosi, kaip jis galėjo įsimylėti baleriną, kuri niekuo neišsiskyrė iš kitų.
Pikasas su Olga susitikinėjo kasdien. Jie ilgai klaidžiodavo amžinojo miesto gatvėmis, daug laiko leisdavo muziejuose. Tačiau balerina neskubėjo atsiliepti į aistringus dailininko jausmus.

Diagilevas su trupe išvyko į Madridą ir Barseloną. Paskui juos ir Olgą nusekė Pikasas. Jis nupiešė daug jos realistinių portretų. To reikalavo pati Olga, kuri nemėgo nesuprantamų eksperimentų: „Aš noriu, - sakė ji, - atpažinti savo veidą".
Barselonoje Pikasas supažindino Olgą su savo giminėmis, draugais. Dailininko motina šiltai priėmė rusų merginą, bet kartą jai pasakė: „Mano sūnus yra sutvertas pats sau ir niekam kitam, taigi nė viena moteris su juo negali būti laiminga".

1918 metų liepą Pablas Pikasas ir Olga Chochlova susituokė Paryžiaus merijoje, po to – pravoslavų cerkvėje. Pora apsigyveno prabangiame Paryžiaus bute, kuriame, kaip nelinksmos ateities ženklas, stovėjo dvi atskiros lovos.
1921 metų vasario 4 dieną jiems gimė sūnus Polis. Iki širdies gelmių šio įvykio sujaudintas dailininkas piešė ir piešė savo sūnų ir žmoną, ant kiekvieno piešinio pažymėdamas ne tik dieną, bet ir valandą.

Olga siekė viena pati valdyti vyrą ir kartais keldavo jam pavydo scenas, dažnai - be jokio pagrindo. Ilgainiui Pablas atsitvėrė nuo žmonos nematoma siena. Vėliau dailininkas aiškino: „Ji pernelyg daug iš manęs norėjo... Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo laikotarpis". Tačiau jis nenorėjo skirtis, mat po skyrybų būtų praradęs pusę savo turto, svarbiausia - paveikslų.
Pirmoji neišlaikė Olga. Ją slėgė atvirai demonstruojama vyro neapykanta, savo paveiksluose jis vaizdavo ją kaip arklį ar kaip seną raganą. Be to, jis susirado septyniolikmetę meilužę. Advokatai padalijo sutuoktinių turtą, tačiau juridiškai skyrybos nebuvo įformintos, ir Olga iki mirties liko oficiali Pikaso žmona.

Per Antrąjį pasaulinį karą Pikasas gyveno Šveicarijoje ir grįžo į Paryžių tik po jo išvadavimo. Jis neturėjo darbo, visiškai neturėjo pinigų. O jų labai reikėjo - dailininkas daug gėrė ir vartojo narkotikus. Tuo metu į jo gyvenimą įžengė juodaakė, griežtų veido bruožų tapytoja ir fotografė Dora Mar. Pikasą sužavėjo jos intelektas ir seksualumas. Linkusi į depresiją, ji buvo tokia pat nenuspėjama, kaip ir Pikasas. Jis nupiešė visą seriją sukrečiančių paveikslų, kuriuose pavaizduota viena ir ta pati verkianti moteris - Dora Mar.

Sulaukęs šešiasdešimties, Pikasas nerodė jokių nuovargio žymių, jo seksualinė energija tiesiog veržėsi per kraštus. Jis įsimylėjo Fransuazą Žilo, jauną dvidešimt vienerių metų dailininkę. Ji nebuvo panaši nė į vieną iš tų moterų, kurias mylėjo dailininkas. Savarankiška, tvirto būdo, išsilavinusi, Fransuaza žinojo, kad svarbiausia jos gyvenime - tapyba.
Eidamas į svečius pas Dorą Mar, Pikasas būtinai vesdavosi kartu ir Fransuazą. Pikasas vertė savo moteris bendrauti tarpusavyje - tai, jo nuomone, ilgino vyro amžių. Po septynerių nelengvo gyvenimo metų Fransuaza, pažeminta, nusivylusi ir įžeista, paliko Pikasą (jie turėjo du vaikus). Vėliau ji sėkmingai ištekėjo, tapo žinoma dailininke.

1955 melais mirė Olga, ir Pikasas vedė Žakliną Rok. Jam buvo septyniasdešimt ketveri, jai - dvidešimt devyneri. Žaklina buvo išsiskyrusi ir turėjo vaiką. Jinai dievino Pikasą, vadino jį „mano ponu", dažnai bučiuodavo jam rankas. Žaklina sukūrė jam jaukius namus, kuriuose dailininkas galėjo ramiai dirbti. Iš jo akiračio pamažu dingo draugai, namai užsidarė jo vaikams ir, savaime suprantama, meilužėms.

Nuo to laiko Pikaso darbai, kuriuose vaizduojama moteris, vienaip ar kitaip buvo susiję su Žaklina. Pikasas reikalavo, kad ji nuolat butų šalia. Ji padėdavo jam išsimaudyti vonioje, valgydavo kartu su juo, žiūrėjo, kaip jis dirba. Viename interviu Žaklina prisipažino: Pikasas jai buvo dievas, saulė ir... vaikas. „Gyventi su juo buvo lengva. Be manęs jis negalėjo ištverti nė sekundės. Vis klausinėjo: „Žaklina, tu čia?" Tuos žodžius jis kartojo taip dažnai, kad mūsų papūga juos gerai įsiminė. Aš jau nebežinojau, kas mane šaukia - papūga ar Pablas". Pikasas dirbo labai aktyviai, vienintelis jo modelis buvo Žaklina. Vien 1962 metais jis nupiešė 70 jos portrelų, o kitais - daugiau kaip 160!

Didis XX amžiaus menininkas Pablas Pikasas mirė devyniasdešimt vienerių. Iki pat gyvenimo pabaigos buvo neįtikėtinai aktyvus - tiek kūryboje, tiek meilėje - nesiliovė ieškojęs meilės nuotykių. Jis paliko liūdinčią Žakliną ir nemažai palikuonių, kurie ilgai ir negailestingai kovojo dėl įžymaus menininko palikimo...
Anot vienos Pablo Pikaso meilužės, įžymiajam ispanui būdavo malonu neleisti moteriai patirti orgazmą.
Polis Eliuaras, 1942 metais grafologiškai ištyręs Pablo Pikaso rašyseną, konstatavo: „Myli stipriai, sunaikina tuos, kuriuos myli".

www.savasmenas.lt

Gogenas

Polis Gogenas (Eugène Henri Paul Gauguin, 1848 m. berželio 7 d.Paryžiuje – 1903 m. gegužės d.) –prancūzų tapytojas,postmodernistas.

Tapyti pradėjo sulaukęs gana solidaus amžiaus, metęs bankininko profesiją ir palikęs didžiulę šeimą. Dirbo prekybos laivyno jūreiviu. Nuo 1871 m. apsigyveno Paryžiuje ir dirbo biržos makleriu banke.

Nuo 1872 m. pradėjo savarankiškai mokytis skulptūros, vėliau – tapybos. Studijavo viduriniųjų amžių, Rytų, senovės Graikijos meną, bendravo su impresionistais, kolekcionavo jų paveikslus. Dalyvavo impresionistų parodose. Siekdamas kurti gaivų ir novatorišką meną, įspūdžių ieškojo tarp paprastų ir artimų gamtai žmonių. 1886 m. apsigyveno Bretanės pusiasalyje (subūrė dailininkus į Pont-Aveno mokyklą), vėliau – Polonezijos salose.

Išsiugdė individualų stilių. Paveikslai labai dekoratyvūs, nutapyti grynomis žėrinčiomis spalvomis, kurios sukuria vienalytes, tamsių kontūrų skiriamas plokštumas. Kūrybinio įkvėpimo ieško liaudies papročiuose, folklore. Vėliau susižavi rytietiška keramika, actekų skulptūromis, japonų graviūromis.

Okeanijos salose įkvėpimo semiasi iš europietiškos estetikos kriterijų nepaliesto meno, egzotiškos gamtos ir vietinių žmonių primityvaus gyvenimo. Jo kūryboje vešli Taičio gamta, ryškūs šviesos ir saulės prisodrintų intensyvių spalvų kontrastai, natūralus augalų dekoratyvumas. Ten susiformuoja savita ir nepakartojama Polio Gogeno meninė kalba – ekspresyvi, kupina paslaptingų mitų, simbolių ir legendų, be pigių egzotiškų atributų. Dailininkas sąmoningai nutolsta nuo natūralistinio gamtos vaizdavimo, jį domina monumentalios sintetinės formos, kurias apveda aiškiu kontūru, atmesdamas apimtį, dengia lokalinėmis, simbolinę prasmę turinčiomis dekoratyviomis spalvomis.

Dailininkas sukūrė grafikos, keramikos, medžio skulptūrų, parašė memuarus („Noa-Noa” 1897m.). Kūryba turėjo įtakos XX a. 1 pusės modernistinės tapybos raidai, paskatino grupes „Nabis”, t.p. fovizmo, vokiškojo impresionizmo formavimąsi.

Amadėjas Modilijanis

Amadėjas Modiljanis (1884-1920)
Italų tapytojas, skulptorius. Mokėsi Livorne, Florencijoje, Venecijoje. Iš pradžių kūrybai įtakos turėjo A. de Tulūzas-Lotrekas, P. ezanas, afrikiečių skulptūra, japonų medžio raižiniai. Vėliau susiformavo savitas kūrybos stilius. Nutapė poetiškų melancholiškų portretų, perteikiančių vienišo žmogaus tragiškumą, sukūrė aktų, autoportretų, daug piešinių. Kūriniams būdinga ištęstas veido, kaklo, rankų siluetas, lakoniška kompozicija, subtilus šviesus koloritas, linijų grakštumas.

Amadėjas, jauniausias žydų pirklio sūnus, gimė Livorne, Italijoje. Dėl ligos priverstas palikti mokyklą, susidomėjo tapyba. 1906 metais Modiljanis persikėlė į Paryžių ir pasinėrė į audringą menininkų bohemos gyvenimą. Gėrė iki žemės graibymo, bastėsi gatvėmis be sąmonės ir dažnai - nuogas, nuolat vėlėsi į muštynes su kitais vyrais dėl moterų. Pasakojama, jog tapytojas dideliais kiekiais vartojo hašišą ir kokainą.
Modiljanis mylėjo moteris, o jos mylėjo jį. Gražus ir gracingas jis iškart pavergdavo jų širdis. Mėgo lankytis viešnamiuose, bet dažniausiai mylėdavosi su savo pozuotojomis, paprastomis miesto ir kaimo merginomis.

Nors turėjo nesuskaičiuojamą daugybę sekso partnerių, Modiljanis iš tikrųjų mylėjo tik dvi moteris. Pirmoji buvo Beatričė Hastings, anglų aristokratė ir poetė, vyresnė už tapytoją penkeriais metais. Susipažinę 1914 metais, jiedu tapo neišskiriami: kartu gėrė, šoko ir nuolat kivirčijosi. Modiljanis dažnai ją mušė, buvo be galo pavydus. Užtikęs kalbančią su kitu vyriškiu, vilkdavo gatve už plaukų. Beatričė buvo tapytojo įkvėpėja, vaisingiausias jo kūrybos laikotarpis sutampa su jų meilės žydėjimu. Beatričė pozavo daugeliui jo darbų. Tačiau jų meilė neilgai truko: neištvėrusi šiurkščių meilužio išpuolių, Beatričė po dvejų metų nuo jo pabėgo. Jiedu daugiau niekada nesusitiko.

1917 metais Modiljanis susipažino su Žana, devyniolikmete dailės studente iš prancūzų katalikų šeimos. Smulkutė, išblyškusi mergaitė ir tapytojas kartu apsigyveno Žydrajame Krante, nors tam priešinosi jos tėvai, nemėgę Amadėjo kaip žydo.
Žana ne tik pozavo tapytojui, bet ir rūpestingai slaugė j į paskutiniais sunkiais gyvenimo metais, kai jo sveikata silpo dėl audringo gyvenimo būdo.
Modiljanis niekada nevedė Žanos, nors žadėjo, kai jiems 1917 metų pabaigoje gimė dukrelė.
Mylimojo laidotuvių dieną nėščia Žana iššoko iš penkto aukšto ir užsimušė.

Frida Khalo

Frida Kalo (Frida Kahlo; g. 1907 m. liepos 6 d. – m. 1954 m. liepos 13 d.) – viena garsiausių Meksikos dailininkių, realizmo, siurrealizmo ir simbolizmo atstovė.

Dauguma jos paveikslų – autoportretai: „Autoportretas su rėmu“, “Autoportretas”, “Dvi Fridos”. Frida niekad nemanė tapanti siurrelistinės pakraipos kūrinius, kol 1938 metų balandį į Meksiką L. Trockio aplankyti atvažiavęs prancūzų poetas ir siurrealistas André Breton nepamatė jos paveikslų.

Menininkė gimė 1907-ųjų metų liepos 6 dieną, Meksike, Kojoakano miestelyje. Be Fridos, migranto vengro - vokiečio Guillermo Kahlo ir Amerikos indėnės - ispanės Matilde Calderon y Gonzales šeimoje buvo dar trys seserys, dvi vyriausiosios – iš pirmosios vyro santuokos. Trečioji gimė Frida. Tarp dukros ir motinos nebuvo ypatingo dvasinio ryšio, motina niekada pati nemaitino kūdikio – prieš besilaukdama Fridos, moteris buvo praradusi naujagimį sūnų, dėl to, išvarginta ir nusilpusi po nėštumų, atidavė dukrą maitinti indėnei žindyvei.

1925-ųjų rugsėjo 17 d. po autoavarijos Frida vos neliko paralyžiuota, visą gyvenimą ją persekiojo skausmas ir sveikatos sutrikimai (Frida negalėjo susilaukti vaikų), tačiau būtent liga paskatino jauną moterį rimtai atsidėti tapybai.^{[reikalingas šaltinis]}

1929 m. rugpjūčio 29-ąją dieną Kojokane dvidešimt dvejų metų Frida ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio Diego Riveros, kuriam ši santuoka buvo trečioji. Fridos motina nepalankiai žiūrėjo į dukters pasirinkimą, ir ne kartą jų porą vadino „dramblio ir karvelio“ sąjunga. Netrukus Frida pastojo, bet dėl dubens kaulo deformacijos negalėjo iki galo išnešioti kūdikio ir jo neteko.

Į 1953 m. balandžio tryliktosios savo parodą Frida atvyko greitosios automobiliu, o jos lova atkeliavo iš paskos važiavusiame sunkvežimyje. Į parodos salę Frida iškilmingai įnešta savo lovoje. Tų pačių metų rugpjūtį iki kelio buvo amputuota gangrenuoti pradėjusi dailininkės koja. Pavasarį prasidėjo plaučių uždegimas.

Pagijusi Frida toliau nesilaikė gydytojų nurodymų laikytis lovos režimo ir kartu su Diego dalyvavo gatvės demonstracijoje prieš JAV intervenciją Gvatemaloje. Tai buvo paskutinis viešas Fridos Kahlo pasirodymas – praėjus vienuolikai dienų po šios demonstracijos, keturiasdešimt septynerių metų menininkė liepos 13-osios naktį rasta mirusi savo namuose.